http://grifas-grifas.mylivepage.com
svetainė laukia jūsų....
Na ir vėl ne mano eilės, bet jos turi kažkokį savotišką žavesį...
Kartu noriu nekęst savęsBet labiausiai aš noriu tavęsKas tu esi?Kodėl tu mano širdy?Aš taip noriu, kad būtum šaliaTu man reikalingas...Tik tu...Kartasi noriu nekęsti savęs,Dėl to, kad pati save kankinu tavimi...Bet negaliu ir nenoriu tavęs pamiršti!Man reikia, aš noriu tavęs!Tik tavęs vieno...Apsvaigstu nuo tavo žvilgsnio,Daugiau apie nieką negalvoju, tik apie tave...Širdis daužosi vien tave pamačius ar išgirdus...Bet juk pati suvokiu, kad tai nerealu...Gal tu net turi panelę...Aš šito nežinau.Žinau tik tiek, kad tu man esi viskas!Visas pasaulis sutelpa tavyje vienam...Myliu tave.
Priėjome tokius laikus, kad jau kiekvienas turime kompiuterį, internetą, mobilujį telefoną ir tikrai tik jų dėka tapome laisvesni: galima susitarti dėl tam dalykų, susisiekti su draugais esančiais užsienyje ir t.t. tiesiog sedėdami namuose. Sakyčiau labai geras dalykas yra tame, kad galima susipažinti su žmonėmis per saugų atstumą. Bet ar tikrai visa tai mums tik padeda? Gi kiekvienas dalykas turi ir neigiamų pusių.
Seniau kai dar neturėjome mobiliųjų telefonų, kad dėl kažko susitarti turėdavome į svečius užbėgti ir argi tai būdavo problema? Susitikdavome su žmogumi, gyvai pašnekėdavome, susitardavome, matydavome žmogaus minas iš kurių buvo galima numanyti ar jis tikrai tam pritaria. O dabar pabandykime su kuom nors susitarti sms‘ais ar internetu... prasideda pykčiai: "kaip jis taip galėjo pasakyti, kaip jis išdrįso." Abudu žmonės lieka pikti vienas ant kito, bet vienas kitam to neparodo. O kaip sms ar internetu parodysi, jausmus? Maža, kad kažkuris padėjo linksmą šypsenėlę, maža, kad pasakė: "nepykstu, atleidžiu", bet ar mes esame tikri, kad taip tikrai yra? Niekas negali nuspėti ką mes tada jaučiame, nes mūsų nemato, mato paprastus sakynius, kuriuos galima pasakyti ir būnant piktam, ir linksmam...
Kaip jau minėjau susirašinėjame ne tik norėdami susitarti, bet ir "aiškindamiesi jausmus". Malonu gauti žinutę kurioje parašyta, kad kažkas mus myli, kad kažkas negali gyventi, be mūsų. Bet ar tai ne tapo banalu? Sms'u lengva parašyti: "myliu". Juk tiesa? O pasakyti tai žodžiu gali nekiekvienas. Vis dėl to tam reikia drąsos. Nesakau, kad nereikia rašyti tokių sms'ų, bet ir nesakau, kad mes privalome pranešti savo jausmus žodžiu. Kartais, net nereikia, niekam nieko sakyti... būnant su žmogumi jauti, ką jis tau jaučia, o jis jaučia ką tu jam jauti, nereikia net žodžių. Kai mūsų paklausia "kodėl tu šneki, visiškai kitaip nei rašai?" mes visada turime atsakymą: "nes esu nedrąsus"... slepiamės už savų mažų dėžučių, o tai tik įrodo, kad mes pradedam bijoti tikro bendravimo. Arba būna dar ir taip, kad susitinki su kokiu nors žmogumi, neturi su juo ką šnekėti, nes viską pasakei sms'ais. Tai tada kokia prasmė susitikti? Na čia gal truputėli perdėjau. Susitikimas visad turės didesnę prasmę negu bendravimas sms‘ais ar internetu. Bendraudami internetu, ar sms‘ais mes vienas kito nejaučiame, nematome. Gal mes atrodome vienokie, o ištikrųjų esame kitokie... Bendraudami sms'ais tampame atviresni, nei visada, todėl lengviau susipykti. Bendraujant gyvai visko vienas kitam nepasakome, tad daug ką nutylime, patys sau apie tai pagalvojame, bet užtad jokių pykčių. Aišku jei jau nori su kuom nors susipykti, susipyksi net nieko nesakydamas. Įsivaizduokit iki ko mes priėjome jei paaugliai negavę atsakymų gali bandyti žudytis, nes kaip čia galėjo jam mano mylimas žmogus neatrašyti, "gal jis manęs nemyli?" O vis dėlto paaugliai (mes) mūsų visų ateitis. Kokie jie bus tokią ir ateitį turėsim.
Kodėl man kilo tokių minčių? O todėl, kad pasiskaičiau porą staipsnių, kurie privertė susimąstyti, taip pat šio staipsnio atsiradimą lėmė ir tam tikri įvykiai, kurie tik įrodė, kad tai ne mitas. Mes visi po truputį tampame virtualūs, netikri, įkalinti kažkokiose dėžutėse.
Nuo šiol aš pradėjau visus agituoti, kad dažniau sustiktumėmė, kad netaptumėm "žmonėmis dėžutėse", juk tikrai nieko nėra geriau už gyvą bendravimą.
P.S. Būtų malonu jei parašytumėt savo nuomonę į šį straipsnelį :)
Nors nauji metai seniai jau atėjo, tačiau radau čia tokias mintis ir man jos pasirodė teisingos, manau gana tiksliai pasakyta.
LINKIU JUMS DRĄSOS
Rytoj daug žmonių susitikę, be abejo, vieni kitiems sakys: "Laimingų Naujųjų metų!" Ir tuoj atsakys: "Jums taip pat!" Tik laimės mes tokštame, tik laimės mums visada negana, tik jos mums norisi vieni kitiesm linkėti. Deja, leiskite suabejoti, ar šis linkėjimas nėra paviršutiniškas. Ar išmintinga linkėti tokio dalyko, kuris be mūsų valios ateina ir praeina? Antra, kam linkėti laimės, kurios dar niekas nesugavo? Ir trečia, kas gi toji laimė? Laimės dienos tokios nepastovios kaip drugelaiai. Drugeliai netgi pastovesni, nes jie gyvena visą parą. O mūsų laimė? Kiek valandų, minučių ar sekundžių gyvena ji?.. Leiskite šiandien Jums pasiųsti kitokį linkėjimą: "Linkiu Jums drąsos!" Tai jau daugiau pasako, nes drąsa - tai gyvenimo stuburas. Įgiję jos, galime tikėtis laimės, džiaugsmo, ramybės. Gyvenismas gniuždo, gyvenimas atneša daug debesuotų dienų. Ištverti gali padėti tik drąsa. gal teko eiti į slidų kalną? Pradėk bijoti, svyruoti, - tuoj čiuosi atgal. Eik tvirtai, nesidairydamas, ir užkopsi nepargriuvęs. Kokia drąsa mes turime pasižymėti? Turbūt pirmiausia - drąsa pripažinti savo ydas ir sopulius, pasiryžimu juos nugalėti. Akcentuokime tarpusavio meilę. Ne žodžiais, žinoma. Tėvas Stanislovas
Na šį kartą ne mano kūryba, bet man šis eilėraštis praėjo.
Tu čia ne viena ir nebandyk žudytis be manęs Artėjanti diena , vėl alkoholio jūroje paskęs Klajojanti vienatvės gelda iriasi per siela plaustu Ir neoromantizmas veltui , nes mirti pasitinkame kartu.... Tu busi greit mama, netikęs vyras tau tiktai trukdys Kieno tai problema? Jis taip tavęs norėjo - kaltas jis! Tu masturbuoji mano vertę vieninteliu įmanomu būdu Tai pastatyk mane į kertę, į lentyną numeriu 232 Čia vyksta negeri dalykai, mama Kalbėdamas savęs nesuprantu O praeities nėra, nebuvo kaip upė be tiltų - be krantų Septinta diena prabėgo ir niekam net nerūpi kur esu... Mieloji, ar nenori miego? Numirti tarp dangaus ir debesų...
Kas stebi paslapčia mane,Kai einu aš su drauge?Kas seka mano "nuostabias" akis,Kai dairausi į šalis.
Kas negali atitraukt akių,Nuo mano keisto stiliaus apdarų?Kam patinka kai eidama,Į akis pažiūriu lyg burdama?
Pakaks ir judesių staigių,Kurių aš taip žiauriai nekenčiu!O tavo žvilgsnis įžvalgus,Šiek tiek jau kraupina draugus.
Tu seklys, juk aš žinau,Gali neslėpti to daugiau.Užteks jau žaist kates peles,Gal geriau nesek manęs?
