Po truputį tampam virtualūs... 594 d atgal Citata('881615','881615','5','7304')">Pranešti apie šlamštą Priėjome tokius laikus, kad jau kiekvienas turime kompiuterį, internetą, mobilujį telefoną ir tikrai tik jų dėka tapome laisvesni: galima susitarti dėl tam dalykų, susisiekti su draugais esančiais užsienyje ir t.t. tiesiog sedėdami namuose. Sakyčiau labai geras dalykas yra tame, kad galima susipažinti su žmonėmis per saugų atstumą. Bet ar tikrai visa tai mums tik padeda? Gi kiekvienas dalykas turi ir neigiamų pusių. Seniau kai dar neturėjome mobiliųjų telefonų, kad dėl kažko susitarti turėdavome į svečius užbėgti ir argi tai būdavo problema? Susitikdavome su žmogumi, gyvai pašnekėdavome, susitardavome, matydavome žmogaus minas iš kurių buvo galima numanyti ar jis tikrai tam pritaria. O dabar pabandykime su kuom nors susitarti sms‘ais ar internetu... prasideda pykčiai: "kaip jis taip galėjo pasakyti, kaip jis išdrįso." Abudu žmonės lieka pikti vienas ant kito, bet vienas kitam to neparodo. O kaip sms ar internetu parodysi, jausmus? Maža, kad kažkuris padėjo linksmą šypsenėlę, maža, kad pasakė: "nepykstu, atleidžiu", bet ar mes esame tikri, kad taip tikrai yra? Niekas negali nuspėti ką mes tada jaučiame, nes mūsų nemato, mato paprastus sakynius, kuriuos galima pasakyti ir būnant piktam, ir linksmam... Kaip jau minėjau susirašinėjame ne tik norėdami susitarti, bet ir "aiškindamiesi jausmus". Malonu gauti žinutę kurioje parašyta, kad kažkas mus myli, kad kažkas negali gyventi, be mūsų. Bet ar tai ne tapo banalu? Sms'u lengva parašyti: "myliu". Juk tiesa? O pasakyti tai žodžiu gali nekiekvienas. Vis dėl to tam reikia drąsos. Nesakau, kad nereikia rašyti tokių sms'ų, bet ir nesakau, kad mes privalome pranešti savo jausmus žodžiu. Kartais, net nereikia, niekam nieko sakyti... būnant su žmogumi jauti, ką jis tau jaučia, o jis jaučia ką tu jam jauti, nereikia net žodžių. Kai mūsų paklausia "kodėl tu šneki, visiškai kitaip nei rašai?" mes visada turime atsakymą: "nes esu nedrąsus"... slepiamės už savų mažų dėžučių, o tai tik įrodo, kad mes pradedam bijoti tikro bendravimo. Arba būna dar ir taip, kad susitinki su kokiu nors žmogumi, neturi su juo ką šnekėti, nes viską pasakei sms'ais. Tai tada kokia prasmė susitikti? Na čia gal truputėli perdėjau. Susitikimas visad turės didesnę prasmę negu bendravimas sms‘ais ar internetu. Bendraudami internetu, ar sms‘ais mes vienas kito nejaučiame, nematome. Gal mes atrodome vienokie, o ištikrųjų esame kitokie... Bendraudami sms'ais tampame atviresni, nei visada, todėl lengviau susipykti. Bendraujant gyvai visko vienas kitam nepasakome, tad daug ką nutylime, patys sau apie tai pagalvojame, bet užtad jokių pykčių. Aišku jei jau nori su kuom nors susipykti, susipyksi net nieko nesakydamas. Įsivaizduokit iki ko mes priėjome jei paaugliai negavę atsakymų gali bandyti žudytis, nes kaip čia galėjo jam mano mylimas žmogus neatrašyti, "gal jis manęs nemyli?" O vis dėlto paaugliai (mes) mūsų visų ateitis. Kokie jie bus tokią ir ateitį turėsim. Kodėl man kilo tokių minčių? O todėl, kad pasiskaičiau porą staipsnių, kurie privertė susimąstyti, taip pat šio staipsnio atsiradimą lėmė ir tam tikri įvykiai, kurie tik įrodė, kad tai ne mitas. Mes visi po truputį tampame virtualūs, netikri, įkalinti kažkokiose dėžutėse. Nuo šiol aš pradėjau visus agituoti, kad dažniau sustiktumėmė, kad netaptumėm "žmonėmis dėžutėse", juk tikrai nieko nėra geriau už gyvą bendravimą. P.S. Būtų malonu jei parašytumėt savo nuomonę į šį straipsnelį :)
--- Mažas berniukas žvejojo upely,
Baisus krokodilas plaukė pro šalį,
Klyksmas baisus sudrebino tyla
Ir plaukia toliau krokodilas negyvas.
Komentarai: 5 Peržiūrėjo: 849
|