Ačiū rytui, jis mane sugrąžino į šį nuostabų ir džiaugsmo kupiną gyvenimą. Prieš kelias akimirkas, klajojau kažkur ten, neištirtuose, nepažįstamuose pasauliuose. Kokia laimė – vėl ir vėl, pabusti atgaivos, grožio ir ramybės žemėje. Padėkoti už kiekvieną akimirką, kurią mums atveria visata, už nuostabų, nepakartojamą oro gurkšnį, kurį mums dovanoja pasaulio didybė. Malonu... Kaip gera pažvelgti pro langą ir pamatyti žaliuojantį medį. Viskas taip švaru, skaistu, giedra... Dangus toks mėlynas kaip niekada... Dar vakar vakare visas pasaulis atrodė negražus, nurius, šaltas ir pilkas. Pilnas melo ir apgavysčių... O šiandien jis ir vėl vilioja gyventi, džiaugtis, mylėti... Mylėti mamą, tėtį, brolį, gėles, dangų... Visgi kiek mes daug turim... Argi ne miela matyti ir jausti pasaulį visa savo esybe, dėkoti savo egzistencijai, mylėti mus supantį grožį?
Priėjome tokius laikus, kad jau kiekvienas turime kompiuterį, internetą, mobilujį telefoną ir tikrai tik jų dėka tapome laisvesni: galima susitarti dėl tam dalykų, susisiekti su draugais esančiais užsienyje ir t.t. tiesiog sedėdami namuose. Sakyčiau labai geras dalykas yra tame, kad galima susipažinti su žmonėmis per saugų atstumą. Bet ar tikrai visa tai mums tik padeda? Gi kiekvienas dalykas turi ir neigiamų pusių.
Seniau kai dar neturėjome mobiliųjų telefonų, kad dėl kažko susitarti turėdavome į svečius užbėgti ir argi tai būdavo problema? Susitikdavome su žmogumi, gyvai pašnekėdavome, susitardavome, matydavome žmogaus minas iš kurių buvo galima numanyti ar jis tikrai tam pritaria. O dabar pabandykime su kuom nors susitarti sms‘ais ar internetu... prasideda pykčiai: "kaip jis taip galėjo pasakyti, kaip jis išdrįso." Abudu žmonės lieka pikti vienas ant kito, bet vienas kitam to neparodo. O kaip sms ar internetu parodysi, jausmus? Maža, kad kažkuris padėjo linksmą šypsenėlę, maža, kad pasakė: "nepykstu, atleidžiu", bet ar mes esame tikri, kad taip tikrai yra? Niekas negali nuspėti ką mes tada jaučiame, nes mūsų nemato, mato paprastus sakynius, kuriuos galima pasakyti ir būnant piktam, ir linksmam...
Kaip jau minėjau susirašinėjame ne tik norėdami susitarti, bet ir "aiškindamiesi jausmus". Malonu gauti žinutę kurioje parašyta, kad kažkas mus myli, kad kažkas negali gyventi, be mūsų. Bet ar tai ne tapo banalu? Sms'u lengva parašyti: "myliu". Juk tiesa? O pasakyti tai žodžiu gali nekiekvienas. Vis dėl to tam reikia drąsos. Nesakau, kad nereikia rašyti tokių sms'ų, bet ir nesakau, kad mes privalome pranešti savo jausmus žodžiu. Kartais, net nereikia, niekam nieko sakyti... būnant su žmogumi jauti, ką jis tau jaučia, o jis jaučia ką tu jam jauti, nereikia net žodžių. Kai mūsų paklausia "kodėl tu šneki, visiškai kitaip nei rašai?" mes visada turime atsakymą: "nes esu nedrąsus"... slepiamės už savų mažų dėžučių, o tai tik įrodo, kad mes pradedam bijoti tikro bendravimo. Arba būna dar ir taip, kad susitinki su kokiu nors žmogumi, neturi su juo ką šnekėti, nes viską pasakei sms'ais. Tai tada kokia prasmė susitikti? Na čia gal truputėli perdėjau. Susitikimas visad turės didesnę prasmę negu bendravimas sms‘ais ar internetu. Bendraudami internetu, ar sms‘ais mes vienas kito nejaučiame, nematome. Gal mes atrodome vienokie, o ištikrųjų esame kitokie... Bendraudami sms'ais tampame atviresni, nei visada, todėl lengviau susipykti. Bendraujant gyvai visko vienas kitam nepasakome, tad daug ką nutylime, patys sau apie tai pagalvojame, bet užtad jokių pykčių. Aišku jei jau nori su kuom nors susipykti, susipyksi net nieko nesakydamas. Įsivaizduokit iki ko mes priėjome jei paaugliai negavę atsakymų gali bandyti žudytis, nes kaip čia galėjo jam mano mylimas žmogus neatrašyti, "gal jis manęs nemyli?" O vis dėlto paaugliai (mes) mūsų visų ateitis. Kokie jie bus tokią ir ateitį turėsim.
Kodėl man kilo tokių minčių? O todėl, kad pasiskaičiau porą staipsnių, kurie privertė susimąstyti, taip pat šio staipsnio atsiradimą lėmė ir tam tikri įvykiai, kurie tik įrodė, kad tai ne mitas. Mes visi po truputį tampame virtualūs, netikri, įkalinti kažkokiose dėžutėse.
Nuo šiol aš pradėjau visus agituoti, kad dažniau sustiktumėmė, kad netaptumėm "žmonėmis dėžutėse", juk tikrai nieko nėra geriau už gyvą bendravimą.
P.S. Būtų malonu jei parašytumėt savo nuomonę į šį straipsnelį :)
Nors nauji metai seniai jau atėjo, tačiau radau čia tokias mintis ir man jos pasirodė teisingos, manau gana tiksliai pasakyta.
LINKIU JUMS DRĄSOS
Rytoj daug žmonių susitikę, be abejo, vieni kitiems sakys: "Laimingų Naujųjų metų!" Ir tuoj atsakys: "Jums taip pat!" Tik laimės mes tokštame, tik laimės mums visada negana, tik jos mums norisi vieni kitiesm linkėti. Deja, leiskite suabejoti, ar šis linkėjimas nėra paviršutiniškas. Ar išmintinga linkėti tokio dalyko, kuris be mūsų valios ateina ir praeina? Antra, kam linkėti laimės, kurios dar niekas nesugavo? Ir trečia, kas gi toji laimė? Laimės dienos tokios nepastovios kaip drugelaiai. Drugeliai netgi pastovesni, nes jie gyvena visą parą. O mūsų laimė? Kiek valandų, minučių ar sekundžių gyvena ji?.. Leiskite šiandien Jums pasiųsti kitokį linkėjimą: "Linkiu Jums drąsos!" Tai jau daugiau pasako, nes drąsa - tai gyvenimo stuburas. Įgiję jos, galime tikėtis laimės, džiaugsmo, ramybės. Gyvenismas gniuždo, gyvenimas atneša daug debesuotų dienų. Ištverti gali padėti tik drąsa. gal teko eiti į slidų kalną? Pradėk bijoti, svyruoti, - tuoj čiuosi atgal. Eik tvirtai, nesidairydamas, ir užkopsi nepargriuvęs. Kokia drąsa mes turime pasižymėti? Turbūt pirmiausia - drąsa pripažinti savo ydas ir sopulius, pasiryžimu juos nugalėti. Akcentuokime tarpusavio meilę. Ne žodžiais, žinoma. Tėvas Stanislovas
ech ta mokykla tiek daug iš mūsų laiko atima, nespėju kartais net prie kompo atsisėsti, o ką jau kalbėti apie svetainės redagavimą. Sorry, kad mano puslapis nebeatsinaujina beveik, bet kaip jau sakiau laiko trūksta. Na, bet darysiu viską kas tik įmanoma, kad mano puslapis ir toliau gyvuotų ir plėstųsi taip pat, kad jums būtų įdomu apsilankius mano erdvėse
Na va ir vėl atėjo laikas kai mokiniai sugužėjo į mokyklas. Ar laukėm ar nelaukėm, bet vistiek atėjo toks metas rugsėjo 1-oji dabar telieka sulaukti mokslo metų pabaigos
Sveikinu rugsėjo 1- osios - Mokslo ir žynių dienos proga
Ar kada nors pagalvoji kodėl ašaros sūrios nors geri gėla vandenį arba kodėl gyvenimas toks žiaurus? Kodėl kartais elgiamės taip kaip nereikėtų elgtis? Kodėl dažnai klausinėjame kas atsitiko nors žinome atsakymą? Kodėl taip sunku pasakyti žodį myliu? kodėl kartais gyvename iliuzijose? kodėl kartais būna sunku apsispręsti? Kodėl kai širdis sako taip protas sako ne arba kodėl kai širdis sako ne protas sako taip? Kodėl dažnai pykstame? Kodėl meluojame? Kodėl kitus provokuojame? Kodėl kai mylime elgiamės keistai? Kodėl kartais norime pabūti vieni nors esame kompanijos žmonės? Kodėl kai lyja lietus būnam liūdni, o kai saulė šviečia-linksmi? Kodėl?.. Ir dar begalės klausimų yra apie kuriuos nesusimąstome, o jei ir susimąstom tai atsakymo nežinom.
Ką tuo pasakyt norėjau nežinau, bet matyt daug kam sukėliau apmąstymus. Gal kartais pamąstykim daugiau? Išsimąstykim sau vietą gyvenime. keiskime gyvenimą, kad jis būtų šviesesnis ir visi rastų savo vietą gyvenime arba bent jau keiskimės patys.
Kažkaip labai norėjosi išsilieti. Nežinau ar jus sutinkat su manim tai gal padiskutokim šia tema?
