Ačiū rytui, jis mane sugrąžino į šį nuostabų ir džiaugsmo kupiną gyvenimą. Prieš kelias akimirkas, klajojau kažkur ten, neištirtuose, nepažįstamuose pasauliuose. Kokia laimė – vėl ir vėl, pabusti atgaivos, grožio ir ramybės žemėje. Padėkoti už kiekvieną akimirką, kurią mums atveria visata, už nuostabų, nepakartojamą oro gurkšnį, kurį mums dovanoja pasaulio didybė. Malonu... Kaip gera pažvelgti pro langą ir pamatyti žaliuojantį medį. Viskas taip švaru, skaistu, giedra... Dangus toks mėlynas kaip niekada... Dar vakar vakare visas pasaulis atrodė negražus, nurius, šaltas ir pilkas. Pilnas melo ir apgavysčių... O šiandien jis ir vėl vilioja gyventi, džiaugtis, mylėti... Mylėti mamą, tėtį, brolį, gėles, dangų... Visgi kiek mes daug turim... Argi ne miela matyti ir jausti pasaulį visa savo esybe, dėkoti savo egzistencijai, mylėti mus supantį grožį?