Kaip žinoma skirtingi žmonės turi skirtingus skonius. Bet koks meno kūrinys yra suvokiamas ir suprantamas skirtingai (arba visai nesuprantamas, bet tai irgi yra savotiškas suvokimas). Metalo estetinis grožis yra gyliai užslėptas ir jo supratimas tiesiogiai priklauso nuo klausytojo nestandartinės mąstysenos. Metalinė muzika nėra triukšmas. Metalinę muziką, kaip ir bet kokį kitą muzikinį stilių, yra įmanoma išreikšti muzikine kalbą (natos, terminologija). Akivaizdu, kad gaunamos notacijos yra neįprastos ir kartais prieštarauja visiems muzikos kūrimo dėsniams. Galima sakyti, kad tai yra savotiškas metalo protestas prieš muzikinius standartus ir dabartinę muzikos industriją. Tolimam nuo metalo žmogui toks priėjimas prie muzikos dažniausiai atrodo neleistinas ir yra visai nenuostabu, kad tokiam klausytojui būna labai sudėtinga įžvelgti metale jo nestandartinį tamsų grožį. Ten kur jis girdi garsų kakofonija, kiti sugeba išgirsti keletą persipinančių tarpusavyje melodijų.
Harmonija ir Disharmonija atitinka Tvarką ir Chaosą. Abi šitos būsenos turi savo grožį: šaltas aiškus konkretus Tvarkos ir spontaniškas nenusakomas abstraktus Chaoso, kurio viršūnė yra absoliučios Disharmonijos pasiekimas. Metalo estetinis žavesys yra jo sugebėjime pasiekti klausytojo siela, pavaizduoti tikrus jausmus, kurie dažnai yra nuspalvinti tamsiomis spalvomis, kurių dažnai žmonės vengia ir bijo. Žmogus turi būti pasiruošęs susitikti akys į akį su emocijomis, kurias jam suteikia metalas. Klausytojas turi nebijoti patekti į aplinką, kurią sukuria metalinė muzika. Metalas traukia tos žmogaus sielos stygas, kuriose nėra harmonijos, kurios nėra suderintos. Jis sugeba atvaizduoti sielos šešėlius. Tuose atvaizdavimuose klausytojas gali pajusti dalį savęs, tai kas yra gyliai užslėpta. Metalas yra sielos muzika sielai.
